BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

VJK persikėlė!

Nuo šiol Visuomeninio jaunimo klubo puslapį galite pasiekti adresu http://www.vjk.lt

Rodyk draugams

Iš Lietuvos rinkimų fronto…

Trumpa ištrauka iš sekmadienio, per tiesioginę LNK transliaciją vykusios, laidos:

<...>

Arūnas Valinskas: Jus labai kažkodėl užgavo mano žmonos nuotrauka, kur ji fotografavosi ten prie stoties; merginos, laisvo elgesio taip toliau… Po ja buvo užrašas, kad mes iš jūsų nevogsime, nes galime užsidirbti pačios. Jums labai nepatiko, kad ten buvo tokios, sakysim, prostitutės įvaizdžiu. Sakykit miela Rūta, kur geriau būti prostitute: nuotraukoj ar žurnalistikoj?

Rūta Grinevičiūtė: Geriau nebūti prostitute nei vienoj, nei kitoj vietoj…

A.V.: Bet jum neišeina.

R.G.: Pone Valinskai, jūs esate chamas.

A.V.: Ačiū, jūs taip pat.

<...>

R.G.: Kas iš jų [rodo į lapą] jums tinka į koalicijos partnerius?

A.V.: Tikrai ne tie, kurie apačioj, nes jie nepateks į Seimą.

R.G.: Bet eisit su bet kuo?

A.V.: Ne, tikrai ne.

R.G.: Tai kas čia prostitutė?

A.V.: Tai už tai ir neinam su betkuo, todėl kad mes pasakėme, kad mes neisime Tvarka ir Teisingumu, kadangi tai yra judėjimas vieno žmogaus ambicijoms įgyvendinti. O jūs su juo nuėjote. Tai kas čia prostitutė?

Šios ištraukos vaizdo įrašą galite pamatyti čia.

Rodyk draugams

Tradicinių partijų iššūkiai

Pirmadienį paskelbti daugiamandačių ir vienmandačių apygardų
rezultatai – išraiškingi. Tėvynės Sąjunga – Lietuvos Krikščionys
Demokratai (TS-LKD) – pirmi, o Tautos Prisikėlimo partija (TPP) -
antri. Tarp partijų, patekusių į parlamentą, taip pat yra Darbo partija
(DP), “Tvarka ir Teisingumas” (TT), Lietuvos Socialdemokratų partija
(LSDP), Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdis (LRLS) bei Liberalų ir
centro sąjunga (LiCS). Kitoms partijoms pritrūko jėgų peržengti
lemtingą penkių procentų barjerą. Apie ką byloja netikėtas„Valinsko
partijos“ triumfas, ką gali nulemti mažųjų partijų pralaimėjimas ir
kokia tolimesnė didžiųjų tradicijų partijų ateitis – esminiai
klausimai, kuriuos būtina aptarti.

Mažųjų partijų išbandymo valanda

Per
šiuos rinkimus mažosios partijos patyrė visišką fiasko – Lietuvos
valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS), Naujoji Sąjunga (NS) nesugebėjo
prasimušti daugiamandatėse apygardose. Visgi vienmandatėse kiekviena iš
šių partijų turėtų laimėti bent po keletą mandatų. Faktas akivaizdus:
kaip partijos, jos visiškai sumenko; jas vos ne vos sugeba į priekį
traukti puikiai pažįstamos asmenybės. Artimiausiu metu šių partijų
strategai ir vadovai turės rimtai peržiūrėti ateities raidos
scenarijus: ar jungtis su didesnėmis jėgomis, ar persiformuoti ir
mėginti kaip nors iš naujo pateikti save rinkėjams. Galutiniai rinkimų
rezultatai rodo, jog rinkėjai šiomis partijomis nebepasitiki.

Tuo
tarpu verta atidžiau panagrinėti LiCS bei LRLS atvejį. Nors šios
partijos sugebėjo tiek daugiamandatėse, tiek vienmandatėse apygardose
surinkti pakankamai balsų, kad patektų į Seimą, to nepakaks užimti
dominuojančią poziciją. Kiekviena iš šių partijų turės apie 6-8
atstovus Seime.

Abi partijos yra stipriai remiamos jaunų žmonių
bei miestiečių, kurių politinės nuostatos yra daugiau liberalios. Visa
bėda, kad sunku apsispręsti už kurią iš šių partijų balsuoti, mat jos
faktiškai skiriasi tik pavadinimais ir asmenybėmis, o politinėmis
pažiūromis yra kone vienodos. Toks balansavimas tarp 5 procentų yra
žalingas tiek pačiai partijai, tiek Lietuvos politinei sistemai.
Žalingas pačiai partijai, nes tokiomis aplinkybėmis ji neturi pajėgumų
įgyvendinti savo rinkimines nuostatas, o sistemai tuo, kad tokios mažos
partijos su savo ambicijomis padaro Seimą neįgalų, mat šis
paprasčiausiai nesugeba priimti svarbių sprendimų nepasitaręs su
koalicijos partneriais, kurių yra ne vienas, bet du ar net daugiau. Jei
susiskaldę šalies liberalai nori vaidinti rimtesnį politinį vaidmenį
Lietuvos valdžios avanscenoje, jiems neišvengiamai reikia kurti
vieningą ir bendru idėjiniu pamatu grįstą liberalų partiją, kuri
ilgainiui privalėtų įsitvirtinti kažkur tarp socialdemokratų ir
konservatorių (taigi taptų Vakarų tradicinių politinių ideologijų
spektro dalimi). Vis dėlto tai atrodo sunkiai įgyvendinamas uždavinys,
nes panagrinėjus pastarojo dešimtmečio liberalų istoriją pastebėsime
aiškią tendenciją: jie vis skildavo į smulkesnes partijas ir
nesugebėdavo sutarti tarpusavyje.

Koks tradicinių partijų likimas?

Tradicinės
partijos 2000 metais susidūrė su rimtu politiniu iššūkiu - populizmu.
Dvi didžiausios partijos - tuomet dar Tėvynės Sąjunga bei LSDP -
pasirinko skirtingus modelius kovoje su populizmu. LSDP gavo nemenką
rinkėjų paramą 2000 metų rinkimuose ir išliko įtakinga politine jėga.
Kitaip nei konservatoriai.

Pralaimėję 2000 metų rinkimus
konservatoriai pradėjo ieškoti fiasko priežasčių ir, panašu, prieš
šiuos rinkimus jie šį tą pagaliau suvokė – TS buvo pernelyg nutolusi
nuo tikrojo konservatizmo. Pradėjusi po truputi keistis, partija 2004
metais surinko didesnį balsų skaičių nei ankstesniuose rinkimuose.
Prieš šiuos rinkimus ji ypač akcentavo konservatoriškas idėjas savo
rinkiminėje programoje; be to, susijungė (kai kurių politologų žodžiais
– ”prarijo”) Lietuvos Krikščionis Demokratus, stabilią dešiniąją jėga.
Tai pastūmėjo neapsisprendusius žmones, jaučiančius simpatiją vienai iš
šių partijų, balsuoti už naująjį darinį – TS-LKD.

Tuo tarpu LSDP
istorija kiek kitokia. Tiek 2000-2004 metų, tiek 2004-2008 metų Seime
kairieji sugebėjo išlaikyti savo politinį potencialą. Turėdami bendros
politinės patirties su NS, LSDP sudarė koaliciją 2004 metais. Tai,
matyt, yra prielaida, ilgainiui lėmusi NS suartėjimą su kairiosiomis
pažiūromis ir tradicine LSDP partija (kai kurie NS nariai perbėgo į
LSDP ją papildydami). Deja, socialdemokratai per pastaruosius
aštuonerius metus nesugebėjo praplėsti savo elektorato, o tik dar
labiau jį susiaurino dėl nesėkmingos politikos, kurią vykdė būdami
valdžioje.

Koks bus tolimesnis šių partijų likimas? Viena vertus,
LSDP neabejotinai turėtų imti pavyzdį iš TS-LKD – reikia plėstis. Be
abejo, plėstis yra kur. Pirmiausia po šių rinkimų atsiras partijų,
kurios turės vos keletą vietų Seime, jei išvis turės. Tad LSDP privalo
visas bent kiek „kairuoliškesnes“ partijas patraukti į savo pusę. Jie
sėkmingai pavertė Naująją Sąjungą nuosaikesne partija; po šių rinkimų,
NS politinis vaidmuo bus vos visiškai blankus, taigi atsiranda puikus
šansas šią partiją akumuliuoti. Tas pat pasakytina apie valstiečius
liaudininkus. Nors ši partija turi žinomų veidų (Navickas, Prunskienė,
Vaitiekūnas), patraukus šias asmenybes į savo pusę, paskui jas sektų ir
visa partija.

Panašus požiūrio turėtų laikytis TS-LKD.
Sveikintina, kad jie turi dominuojančią poziciją tarp dešiniųjų
partijų. Bet čia nereikėtų sustoti. Sekantis būtinas žingsnis - plėtra
į centro dešinę. LRLS ir LiCS yra vieni iš galimų taikinių. Sąlyga,
kurią išdėsčiau apie valstiečius liaudininkus, tinka ir LiCS partijai.
Liberalcentristai netolimoje ateityje neturės lemiamos įtakos
politiniame ringe, tad bus priversti ieškoti stipresnių globėjų, kurie
galėtų padėti išsilaikyti. Šios partijos asmenybės neturi pakankamo
autoriteto išlaikyti partiją stiprią, tai įrodo ir rinkimų rezultatai.
Logiška, kad jie arba išnyks, arba asimiliuosis.

Populizmo dominavimas, o gal - populizmo pabaiga?

Šiuo
metu, kol dar nėra aiškūs galutiniai vienmandačių rezultatai, kurie
paaiškės antrajame ture, dominuojančią poziciją Lietuvos Seime užimtų
populistai – „darbiečiai“, „tvarkiečiai“, „šoumenai“. Tai tarsi turėtų
pabrėžti rimtą ideologinę skirties kairė-dešinė krizę, bet tai tik
skuboto mąstymo išvada. Kodėl? Panagrinėkime 2000 bei 2004 metų
rinkimus.

Galime teigti, kad 2000 metų rinkimuose dalyvavo dvi
populistinės partijos: Lietuvos liberalų sąjunga (LLS) ir Naujoji
sąjunga(NS). Pirmoji Seime gavo 33 kėdes, o antroji - 29. Dar po
ketverių metų vykusiuose rinkimuose atsirado nauja politinė jėga –
Darbo partija, o LLS suskilo į keletą partijų, tarp kurių tiesioginė ir
didžiausia jos įpėdinė – “Tvarka ir Teisingumas”. „Darbiečiai“ gavo
daugiausiai balsų ir sudarė 39 politikus jungiančią frakciją, tuo tarpu
“Tvarkos ir Teisingumo” įtaka gerokai sumažėjo – jų Seime beliko 11
(tiek pat kėdžių, beje, gavo ir Naujoji Sąjunga, nors tuo laikotarpiu
jos jau nebepriskirčiau prie populistų, kadangi jie ideologiškai
suartėjo su socdemais). Šiandieninis vaizdas - dar labiau pasikeitęs.
„Darbiečių“ kardinaliai sumažėjo, „tvarkiečių“ išliko maždaug tiek pat,
tuo tarpu Tautos prisikėlimo partija gavo solidžią paramą iš rinkėjų ir
įsitvirtino populistinių partijų lyderės pozicijoje. Ką tai reiškia?

Pirmiausia
tai, kad populistinių partijų populiarumas išliko beveik nepakitęs.
Populistai išliko ir, ko gero, išliks įtakingi politinėje plotmėje dar
ilgą laiką. O jų naudojamas populiarumo išlaikymo mechanizmas yra iš
tiesų vertas dėmesio. Partijos skaidosi, vidine kiekybine išraiška jos
mažėja, bet išoriškai jų skaičius lieka nepakitęs. T.y.: 2000 metais
populistinių partijų buvo dvi ir jos Seime turėjo 61 balsą, 2004 metais
populistinių partijų jau trys ir jos išlaiko tiek pat balsų, o šiemet
tos partijos keturios, iš kurių viena nepatenka į Seimą, o kitos dvi
vis tiek išlaiko panašų skaičių „seimūnų“.

Summa Summarum

Vienintelis
kelias populistinei politinei bendruomenei išlaikyti savo įtaką –
atsinaujinti, o tai reiškia priimti į savo tarpą naują populistinę
partiją. Populizmas vadovaujasi „šios akimirkos“ skambiausiu šūkiu, o
„po šios akimirkos“ ateina nauja, kuriai jau netinka ankstesnysis
šūkis, tad arba partija priversta tiesiog išnykti, arba užleisti savo
pozicijas kitai panašaus pobūdžio jėgai. Partijų daugėja, senųjų įtaka
gerokai sumenksta ar apskritai nunyksta, mat jos užleidžia turėtas
pozicijas naujosioms jėgoms. Savo ruožtu šios atlieka tą patį procesą
kaip ir ankstesniosios. Šiuos mano teiginius geriausiai iliustruoja
tai, jog LLS visiškai susiskaidė, populizmo karūną perdavė Darbo
partijai, kuri per šiuos rinkimus liko „nuvainikuota“ Tautos
Prisikėlimo partijos.

Kaip atrodytų toks procesas ilgalaikėje
perspektyvoje? Svarstydamas šį klausimą savo pamąstymus pagrįsiu
populizmo bangavimo modeliu, kurį ką tik pateikiau. Tad jei dvi
tradicinės partijos nesugebės perimti stabiliai dominuojančių pozicijų
kairės-dešinės skirtyje, mūsų šalies politinė arena bus priversta
gyventi „ant tokių populizmo bangavimų“ dar ilgą laiką. Bet jei šios
partijos visgi sugebės įsitvirtinti ir praryti smulkesnes tradicines
partijas, tokiu atveju joms bus nesunku akumuliuoti, sunaikinti ir
pašalinti vieną po kitos mažėjančias, bet išoriniu skaičiumi
didėjančias populistines partijas.

Vilius


Rodyk draugams

Populistai išlaikė rinkimų egzaminą

Pažvelkime į
Lietuvos politinę areną kaip į dvikovos lauką tarp tradicinių ir
populistinių partijų (vakarykštis rezultatas 5:3). Pastarųjų sėkmės
paslaptis galėtų būti tiek pseudoideologija, skatinanti socialinius
pokyčius, tiek politinė retorika, kuri suteikia pranašumą partijų
varžybose.

Populistai stengiasi priartinti elitarinius dalykus -
politiką, ekonomiką - prie paprastų žmonių ir suteikti jiems valdžią.
Problema atsiranda, kai tai virsta paprasta demagogija: apgaudinėjimu
pažadais, meilikavimu, suktais išvedžiojimais ir sąmoningu faktų
iškraipymu.

Populizmas klesti ten, kur nėra stabilios
ekonomikos ir nuoseklios politikos. Jis ypač gajus Lotynų Amerikoje ir
Posovietiniame bloke. 2004m. Lietuvai išgyvenant ekonominį pakilimą,
žmonės pradėjo labiau pasitikėti savo jėgomis, nusivylė politiniu
profesionalizmu ir susižavėjo verslumo dvasia. Atsirado Darbo partija
ir iškilo naujas herojus: raudonskruostis maištininkas kovojantis prieš
biurokratiją. Jo vedamiems verslininkams buvo leista abejoti moralės
reikalingumu. Lietuva jau kuris laikas prijautė plutokratijai: atrodė
natūralu, kad valdžia priklauso turtingiesiems, tikima, kad tokie
nevogs ar… darys tai subtiliau. Viltys nepasiteisino.

Antroji
populizmo banga atsirito kaip tik dabar, Lietuvai klimpstant į recesijos
liūną. Pirmąjį rinkimų turą laimėjo tie, kurie įtikino savo aistra
didinti minimalų užmokestį, reguliuoti, prižiūrėti ir apmokestinti.

Pažvelgus iš
istorinės perspektyvos, iškyla klausimas, kodėl tokia politinė padėtis
susiklostė būtent Lietuvoje. Mūsų identitetas tartum skyla į dvi dalis.
Iš vienos pusės esame maišininkai, ėję revoliocijų keliu prieš
skirtingas santvarkas: imperiją, autoritarizmą, komunizmą ir galiausiai
demokratiją. Kita vertus, mūsų genuose užkoduotas baudžiavinis
tikėjimas, kad paprastas žmogus ir vienas jo balsas paprasčiausiai
nieko nepakeis. Šis susidvejinimas - puiki sąlyga vešėti populizmui:
nors žmonės yra ištroškę permainų, bet tartum nusiplauna rankas ir visą
atsakomybę mielai atiduoda personažams iš liaudies.

Mes nuo seno mylėjome tautosaką, todėl dabar mėgstamoms Lietuvoje partijoms atstovauja Žilvinėlis, kurį broliai atstatydino nuo žalčių sosto, Užjūrio princas, gabenęs nepilnametei Lietuvai tauriuosius metalus, ir gudrusis Pinčiukas,
dalinantis pinigus, jei tik moki suskaičiuoti iki šešių nulių. Bet
kuris iš jų yra pažįstamas tipažas iš ekranų (greičiausiai ten dainavo
arba teisinosi dėl teistumo). Jis – tik žmogus, o juk visi žmonės
klysta.

Paaiškėja, kad daug
lengviau atleisti individui nei visai partijai. Maža to, jei partija
kuriama tik dėl vieno žmogaus, tai neturėdama politinių įsitikinimų ir
vizijos, ji pasmerkta nesuklysti. Dviguba nauda.

Niekada
nenuvertink populizmo galios, – grūmoja pirštu partijų reitingai. Per
praeitus rinkimus ir tradicinės partijos nusileido iš ideologinių
aukštumų ir nesėkmingai bandė įsivaikinti populistinęs retoriką.
Nepavykus monopolizuoti kėdžių Seime, šiemet tradicionalistai gerokai
apribojo politinę agitaciją ir propagandą per žiniasklaidos priemones.

“Tai ne išeitis”, – ištarė tauta pažymėjusi rinkiminiuose biuleteniuose savo herojus. Politika vis labiau panašėja į gyvulines pasakas. Tik teks susitaikyti, kad pabaiga greičiausiai nebus laiminga.

Aura

Rodyk draugams

Straipsnis tiems, kurie dar neapsisprendė už ką balsuoti

Senovės Graikijoje visi polio piliečiai susirinkdavo į miesto aikštę ir savo šauksmais bei kitais panašiais būdais priimdavo sprendimus. Šių dienų Lietuvoje būtų sudėtinga rasti aikštę, kurioje sutilptų daugiau nei du su puse milijono teisę balsuoti turinčių žmonių. Dar sunkiau būtų įsivaizduoti, kaip tokia minia žmonių priimtų visiems naudingus sprendimus. Būtent todėl vyksta rinkimai į Seimą. Jau rytoj Lietuvos piliečiai nuspręs kas mūsų šalį valdys artimiausius ketverius metus. Tai itin svarbus ir reikšmingas sprendimas, nes šiuo metu Lietuva yra gana sudėtingoje, įvairių problemų kupinoje situacijoje. Iki rinkimų likus mažiau nei parai šia labai karšta tema šiandien ryte diskutavo Visuomeninio jaunimo klubo (VJK) nariai. Diskusijos mintys pateikiamos šiame straipsnyje.


 


Partija be ideologijos – tai partija be nuomonės


 


Į Lietuvos Seimą veržiasi net šešiolika politinių partijų. Atrodytų rinktis tikrai yra iš ko. Tačiau atmetus populistines, ideologijos neturinčias jėgas, variantų nelieka tiek daug. Belieka pasirausti savo galvoje slypinčiose vertybėse ir rasti sau priimtiniausią ideologiją. Labiausiai apmaudu dėl to, kad net ir tradicinės Lietuvos politinės partijos prieš rinkimus kalba ir skelbia teisingus ir gerus planus, bet patekusios į valdžią paskęsta skandaluose ir kovoje dėl valdžios, o bet kokios ideologijos žlunga keistose koalicijose.   


 


„Partijos ar žmonės, kurie turi ideologiją – tai žmonės, kurie turi savo nuomonę“ – apibendrindamas VJK konferenciją „Ideologijos ir vertybės“, vykusią rugsėjo 26 dieną konstatavo žurnalistas Virgis Valentinavičius. Tačiau Lietuvoje pastaraisiais metais lyg grybai po lietaus dygsta jokios ideologijos neturinčios partijos, kurių kitaip nei populistinėmis nepavadinsi. Skambūs, nepagrįsti faktais pažadai įpakuojami į lankstinukų ir kitokių dovanų popierėlį ir viskas dar pagardinama tradicinių partijų kritikavimu. Toks yra partijos „Tvarka ir teisingumas“ ar „Darbo partijos“ sėkmės receptas. Tokiu pačiu receptu vadovaujasi ir į politiką neriantys šou verslo atstovai – „Prisikėlimo partija“. Visos šios trys populistinės partijos, išnaudodamos dalies mūsų tautos žmonių nekompetenciją ir kitus faktorius neabejotinai atsikąs didelę dalį politinio pyrago.


 


Visgi visų pirma žvilgtelkim į tradicines politines jėgas. Lietuvos socialdemokratų partija Lietuvą valdo pastaruosius aštuonerius metus. Jų darbo rezultatai aiškiai matomi visiems – švietimo, sveikatos apsaugos sistemų krizės, daugybė problemų ir stagnacija jas sprendžiant. Be abejo, kritikuoti esančius valdžioje visada lengviausia ir tuo labai naudojasi kitos partijos, bet faktas aiškus – Lietuvos politikoje reikia naujų vėjų ir kardinalių sprendimų. Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (konservatoriai) šiems rinkimams paruošė bene išsamiausią ir, politikos apžvalgininkų nuomone, geriausią programą, tačiau joje daugiau analizuojama dabartinė Lietuvos problematika, o ne pateikiami realūs problemų sprendimo būdai. Beje, vienas pagrindinių šios programos autorių, viena ryškiausių ir stipriausių partijos asmenybių – M. Adomėnas yra nustumtas į 31 Tėvynės sąjungos rinkimų sąrašo vietą. Tai išties sunkiai suvokiamas ir sąjungos poziciją „naujų vėjų“ atžvilgiu gerai atspindintis faktas.  


 


Lietuvoje gausu liberalias jėgas atstovaujančių partijų – Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis, Liberalų ir centro sąjunga, Naujoji sąjunga (socialliberalai). Tačiau jau minėta VJK konferencija puikiai atskleidė, kad ideologiškai visos šios partijos yra vienodos, todėl skirtumų reikia ieškoti partijų narių asmenybėse ir darbuose. Ką pasirinkti – E. Masiulį, A. Zuoką ar A. Paulauską – spręskite patys.      


 


Kas geriausi tarp blogiausių?


 


O dabar grįžkime prie populistinių jėgų. „Darbo partija“ prieš ketverius metus laimėjo rinkimus. Per visus tuos metus praleistus Seime, jie ne tik neįvykdė savo pažadų, bet paskendo teisiniuose ir kitokiuose skandaluose, o jų lyderis V. Uspaskich, slapstydamasis nuo Lietuvos teisėsaugos rado prieglobstį Rusijoje. Bet jis jau Lietuvoje. Ir panašu, kad daugelis už jį balsavusių, jau pamiršo vedlio nuodėmes ir vėl balsuos už jį ir jo partiją. „Darbiečių“ pažadai, visa rinkiminė programa ir nauja idėja į rinkimus eiti kartu su jaunimu atrodo labai gražiai ir patraukliai, todėl neabejotinai tai suvilios nemažą dalį rinkėjų. Tik nežinia, ar verta antrą kartą lipti ant to paties grėblio.


 


Taip pat reitingų lentelių viršuje laikosi ir apkaltos būdu iš prezidento posto nušalinto R. Pakso partija „Tvarka ir teisingumas“. Juodųjų technologijų šedevras – propagandinis filmas „Pilotas“ puikiai atskleidžia R. Pakso planus ir siekius. Paskui savo vedlį, kuris pats neturi teisės kandidatuoti į Seimą, šios partijos sąraše eina net penki teisti asmenys. Apskritai šiuose rinkimuose kandidatuojančių, Teismo nuosprendžiu pripažintų kaltais asmenų skaičius bado akis.


 


Dar vieno teisto žmogaus – A. Valinsko „Prisikėlimo partija“ naudinga nebent dėl to, kad žmonės, kurie niekada gyvenime nesidomėjo politika, bet mėgsta „radžius ir „rimiškius“, susidomės, ką gero ar blogo televizijos veidai veikia Seime. Tik visai tikėtina, kad tokiu būdu susidomėję, jie dar labiau nusivils tiek politika, tiek valdžia. Į rinkimus be jokios aiškios programos einantys šou verslo rykliai vieną savo tikslą tikrai pasieks – įves sumaišties į Lietuvos politinį gyvenimą.     


 


VJK nariai bandę iš šių trijų partijų išsirinkti mažiausią blogybę galiausiai pripažino, kad jei rinkimuose dalyvautų tik šios trys partijos, jie paprasčiausiai neeitų balsuoti.


 


Taip pat į Seimą veržiasi K.Prunskienės vadovaujama Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga, A. Matulevičiaus Pilietinės demokratijos partija, Lietuvos rusų sąjunga ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija. Pastarosios dvi dėl savaime suprantamų priežasčių surinks įprastą rinkėjų skaičių. Vienintelis nepaminėtas liko tik A. Paleckio „Frontas“. Bet gal geriau tegul ir lieka.


 


Armas

Rodyk draugams

Populizmas nuo ‘P’ iki ‘S’

Šiomis dienomis, vis sparčiau didėjant Seimo rinkimų vajui, tiek spaudoje, tiek televizijoje neretai girdime linksniuojant populizmo terminą skirtingais aspektais. Bet ką gi iš tikrųjų turėtume vadinti populistais? Statistika byloja, jog rinkėjai pastaruoju metu labiau linkę atiduoti savo balsą ne tradicinėms, o populistinėmis vadinamoms partijoms. Kaip nuo jų apsisaugoti ir ar apskritai reikėtų nūdienos lietuviškąjį populizmą traktuoti kaip ydingą politinės kasdienybės reiškinį? Į šiuos ir kitus klausimus ir pasistengsiu atsakyti.

Apibrėžti pačią 'populizmo' sąvoką būtų ganėtinai keblu – visas tas neapibrėžtumas bei netikrumas yra pernelyg išsikerojęs mūsų žiniasklaidoje. Visgi šiame kontekste norint rasti aukso vidurį, populizmu vadinčiau strategiją, kurios pagrindinė politinė kryptis yra nukreipta į žmonių jausmus, skatinimą abejoti esamomis politinėmis partijomis bei „ senomis“ doktrinomis, jų vertybėmis bei priimamais sprendimais. Liaudies palaikymą bandoma nupirkti arba “papirkti” į kairę ir į dešinę dalijamais pažadais, neturint racionalaus, efektyvaus ir apskaičiuoto plano savo siekiams įgyvendinti.  

“Jų (populistų - red. past.) Lietuvai ir sau keliami tikslai dvelkia utopija, jie ekonomiškai nepagrįsti” - šitaip Darbo bei “Tvarka ir Teisingumas” partijų rinkimines programas vertina Mykolo Romerio universiteto dėstytojai bei savaitraščiui “Veidas” talkinę skirtingų sričių ekspertai. Skambių pažadų žarstymas, kaip nebūtų gaila, yra itin veiksmingas būdas savo pusėn palenkti mases, kurios paprastai susižavi charizmatišku partijos lyderio veidu bei jo dovanėlėmis, neabejotinai, - agurkėliais atsiduodančiais banketais, tušinukais su partijos emblema ar iš malūnsparnio dalinamomis brošiūrėlėmis.


 


Stengiamasi prisitaikyti prie didžiosios masės, įsilieti ir tapti vienu iš jų - būtent todėl tiek V. Uspaskichas, tiek R. Paksas savo rinkiminę kampaniją grindžia „paprastu“ bendravimu su kaimo ar užmiesčių rinkėjais. Tuomet taip paprasta

plūsti sostinėje sėdinčią valdžią, esą ji kalta dėl visko: nežabojamos infliacijos, pakankamai greitai nedidėjančių atlyginimų, nekompetentingo teisėjų darbo ir t.t. Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsti… o jau jie (populistai) neva valdžiai nepriklausą. Įdomu, ką tuomet tie 11 “Tvarkos ir Teisingumo” bei 23 Darbo partijų frakcijų nariai apskritai veikia Gedimino 53…

Toks fenomenas kaip populizmas neatsiranda iš niekur. Anaiptol. Belieka tik apgailestauti, jog būtent Lietuvoje susidarė palankios sąlygos sudygti prorusiškai populizmo sėklai. Kaip vieną iš priežasčių įvardinčiau vis dar nemažos dalies Lietuvos gyventojų jaučiamą nostalgiją Tarybinei santvarkai. Tad nenuostabu, jog partijos apeliuoja į žmonių jausmus žadėdamos visavertį socialinių garantijų spektrą, išguiti nedarbą bei korupciją, eliminuoti vargą bei skurdą, sustiprinti viduriniąją klasę, dar labiau išplėsti prezidento galias, taip tolinant Lietuvą nuo jau spėjusios įsišaknyti demokratijos.

Kitas populistų ginklas yra tautos nekompetencija. Deja, mūsų visuomenė dar nėra pasiekusi tokio intelektualinio išprusimo lygio kaip, sakykime, Šveicarija ar Skandinavijos šalys, kur populistai paprasčiausiai ignoruojami. Tuo tarpu Lietuvoje daugelis žmonių sunkiai atskirtų nupirktą straipsnį nuo objektyvaus ir nešališko, pateikiančio tiek vienos, tiek kitos pusės poziciją ir leidžiančio pačiam skaitytojui apsispręsti individualiai. Partijos puikiai tuo naudojasi. Neabejotinai peršasi išvada, jog joms netgi paranku tai, kad rinkėjų nuomonėmis taip patogu manipuliuoti, kad taip lengva daryti joms realią įtaką. Tačiau nemanau, jog tai truks amžinai. Mano galva, laikas, bandant pažaboti populizmą, tam tikra prasme yra vienas iš mūsų sąjungininkų. Juk būtent Sovietų Sąjungos “narodnikai” ir yra laikytini nūdienos Lietuvos populistų protėviais, būtent sovietmečiu ir buvo pasėta populizmo sėkla. Tad kuo labiau tolsta ta

lemtingoji kovo 11-oji, tuo aukščiau plevėsuoja mūsų trispalvė, sovietų purvais kadaise drabstyta. Gimsta vis naujos kartos, kurioms neteko patirti sovietinės priespaudos negandų. Joms nebuvo „plaunamos smegenys“ tarybine propaganda. Naujosioms kartoms vis lengviau pavyksta atsispirti populistų pažadams, jie geba adekvačiau vertinti kasdienius sociopolitinius veiksnius bei sėkmingiau perpranta, kas slypi už saldžialiežuvio populizmo.

Taip pat reikėtų atsižvelgti į aiškiai jaučiamą bei, reikia pripažinti, vis didėjantį piliečių nusivylimą tradicinėmis partijomis. Gyvenimo sąlygoms negerėjant taip spėriai (bent jau tam, kad suspėtų su infliaciniais pokyčiais) vis daugiau rinkėjų gręžiasi į jaunesnes partijas. Šios savo skambiais šūkiais, o ne deputatų kompetencija, bei vienu už kitą geresniais, tačiau rinkėjų ausiai maloniais pažadais skinasi kelią į Seimo Olimpą.

Be galo džiugina faktas, jog šių dienų jaunimas vis skeptiškiau žvelgia į “lakūnus” bei “agurkichus”. Populizmas yra problema ir ją reikia spręsti. Džiugu, jog šiuo atveju laikas yra mūsų sąjungininkas, tačiau aklai pasikliauti vien juo būtų absoliučiai neracionalu - netgi pragaištinga. Graudu darosi žiūrint į jaunuosius leiboristus - ideologinius skurdžius, pragmatikus - visur siekiančius naudos, visiškai pamirštant vertybes, moralės normas, galiausiai patriotišką darbą Tėvynės labui. Todėl reikia šviestis ir šviesti, reikia rimtai diskutuoti aktualiomis temomis, kad nuomonę galėtume susidaryti patys, o ne aklai priimti žiniasklaidos mums peršamą „formatą“. Būtina pertvarkyti švietimo sistemą taip, kad jaunimas jau nuo pat mažumės būtų raginamas jungtis į sambūrius, organizacijas, reikšti savo nuomonę – tokiu būdu būtų skatinamas bendruomeniškumas, kurio šiandien taip trūksta.

Per 18 Nepriklausomybės metų žengėme didelį žingsnį darnios visuomenės bei ekonomiškai stiprios valstybės susikūrimo link. Ar žygiuojant šiuo keliu populistinės partijos Jums bus priimtinos, sužinosime jau visai netrukus - Seimo rinkimai jau šį sekmadienį.


Lukas


 

Rodyk draugams

O yra taip

Per kultūros istorijos pamoką mokytojas pasakoja apie Čiurlionio, Oginskio muziką, Vilniaus bažnyčias, kartais nukrypsta į moralizavimą, stengiasi nušviesti jaunimą, parodyti, kaip funkcionuoja pasaulis, parodyti, kiek daug dar mes nežinome, kiek daug nepastebime savo kasdienybėje, ir kaip viskas šiame pasaulyje “sudėtingai sudėliota”.


Kalbėdamas apie kadaise Vilniuje buvusią didžiausią Europoje sinagogą, jis primena mokiniams: “Kaip jūs jau tikriausiai iš istorijos žinote, Lietuvoje karo metais buvo nukankinta santykinai daugiausiai žydų Europoje - apie 200 tūkst.”


Priešais sėdintis licėjaus abiturientas kitam abiturientui ištaria: “Tai kad mažai. Galėjo ir daugiau.”   Piktdžiugiškai šypso.


Susipažinkite:


Vilniaus licėjus - Lietuvos jaunųjų intelektualų, V.I.P. inteligentų, megapilietiškų proto bokštų olimpiadininkų kalvė.

Rodyk draugams

Ambicingoji Sarah Palin ar veteranas Joseph Biden?

Likus mėnesiui iki JAV prezidento rinkimų dienos įtampa tarp
demokratų ir respublikonų stovyklų pasiekė kulminaciją. Apie 70
milijonų žmonių stebėjo spalio 3-ąją vykusius S. Palin ir J. Biden
debatus, kurie padėjo galutinai suformuoti būsimųjų viceprezidentų
įvaizdžius. Tad kas yra šie du išrinktieji, kokią įtaką jie darys JAV
politikai ir kokius rinkėjus į savo pusę jie ketina pritraukti?

Sarah Palin – staigus skrydis į šlovę

Kai John McCain pareiškė, jog Sarah Palin yra jo būsimoji
viceprezidentė, daugelis amerikiečių nuščiuvo: „kas tokia?”. Išties
Sarah Palin ilgą laiką nebuvo žymi ir žinoma plačiajai JAV visuomenei.
Priežasčių yra įvairių: viena vertus, ji yra Aliaskos valstijos, kurią
nuo JAV skiria Kanada, gubernatorė; iš kitos pusės, ši respublikonė
padarė greitą ir efektingą karjerą, tokią greitą, kad niekas nė nespėjo
pastebėti. 1996 metais ji tapo savo gimtojo miesto mere, vėliau 2003 ir
2004 metais ji vadovavo Naftos ir Dujų išlaikymo komisijai, kuri
reguliuoja Aliaskos gamtinių išteklių – dujų ir naftos - saugojimą, kol
galiausiai 2006 metais ji tapo jauniausia Aliaskos gubernatore šios
valstijos istorijoje.

Kartu toks J. McCain pasirinkimas buvo labai rizikingas,
atsižvelgiant į mažą S. Palin patirtį, juolab kad pats J. McCain
kritikavo B. Obama, esą šiam trūksta kompetencijos. Kita vertus „ji
turi daug potencialo suvienyti respublikonus dėl jos konservatyvių
nuostatų socialiniais bei fiskaliniais klausimais,” – teigia The
Financial Times - „ jos nepalaužiamas priešiškumas abortams ir
sprendimas auginti penktą vaiką, nepaisant to, kad jam konstatuotas
Dauno sindromas, daro ją potencialia protestantų heroje”.

Rinkdamasis S. Palin J. McCain turėjo aiškią viziją: pritraukti kuo
daugiau moterų iš demokratų stovyklos, kurios nusivylė ir pasipiktino
Hillary Rodham Clinton pralaimėjimu. Apklausos rodo, kad ketvirtadalis
buvusių H. Clinton šalininkų ruošiasi balsuoti už respublikonų
kandidatą. Pati S. Palin teigia, kad jos taikinys yra „mėlynos spalvos,
balti vyrai” – tai yra demokratai, kurie žavisi S. Palin asmenybe (ji
yra medžiotoja, mėgsta žvejoti, jaunystėje žaidė krepšinį ir dalyvavo
vietos grožio konkurse).

Kadangi gubernatorė yra jauna, o taip pat yra žinoma kaip reformų
šalininkė Aliaskoje, tai sudaro sąlygas J. McCain varžytis su B. Obama
„pertvarkymo” klausimu. Analitikai teigia, kad toks respublikonų
pasirinkimas – asmens su menka patirtimi užsienio bei vidaus politikoje
– akivaizdžiai nurodo, kas dominuos Baltuosiuose rūmuose: John McCain.
Tai - puikus kontrastas G. W. Bush administracijai, kurioje reikšmingą
vaidmenį vaidino viceprezidentas Dickas Cheney.
The Financial Times konstatuoja: „Demokratai ruošėsi pavaizduoti
potencialų respublikonų viceprezidentą – nesvarbu, ar Mitt Romney, ar
Tim Pawlenty - kaip „sekantį Cheney”, bet dabar tai atrodo neįmanoma.”

Joseph Biden – Senato vilkas

Barack
Obama, rinkdamasis senatorių Joseph Biden, gerokai sustiprino savo
„patirtį“ užsienio politikos bei saugumo klausimais, bet verčia
suabejoti jo, kaip „pokyčių atstovo”, įvaizdžiu. Tad toks sprendimas
gali tiek sustiprinti B. Obama pozicijas, tiek ir joms pakenkti. Kaip?

Joe Biden jau trečią dešimtmetį priklauso Senatui. Jis vadovauja
Užsienio reikalų komitetui, prieš dešimtmetį buvo Teisingumo komiteto
pirmininku. Jo patirtis išties įspūdinga: anot JAV žiniasklaidos
statistikos, J. Biden dukart skrido oficialiu vizitu į Afganistaną ir
Pakistaną, taip pat net aštuonis kartus į Iraką. Žiniomis J. Biden
(ypatingai užsienio reikalų klausimais) niekuo nenusileidžia J. McCain.
„Jis pažįsta J. McCain geriau nei kas kitas. Jis baugina J. McCain
labiau nei kas kitas,”- sako J. Biden patarėja Celinda Lake, – „Jis
gali mesti iššūkį J. McCain įvairiomis temomis geriau nei bet kas
kitas”.

Politikos analitikai teigia, kad J. Biden, kaip liberalusis
demokratas, yra populiarus tarp partijos narių, turi mažai priešų,
puikiai sutaria su profsąjungomis, kurios yra pagrindinės demokratų
rėmėjos.

Vis dėlto kaip tik čia ir kyla tikroji grėsmė demokratų kandidatui
B. Obama. Tiesa, kad Joe Biden turi daug neįkainojamos patirties
užsienio politikoje, bet tai tampa lazda su dviem galais, mat B. Obama,
atrodo, užsienio politikos klausimus perleis viceprezidentui ir taip
susiaurins savo paties kompetenciją. Be to, J. Biden trisdešimties metų
patirtis Senate neabejotinai atsilieps B. Obama „pokyčių” siekiui, nes
jis sieks nuosaikesnių sprendimų. Nereikėtų pamiršti ir faktų, kad
senatorius pasisakė už karą Irake, o per demokratų kandidato
pirmalaikius rinkimus stipriai kritikavo tą patį B. Obama.

Kuris iš jų?

Lyginti Sarah Palin ir Joseph Biden yra gana sunku dėl paprastos
priežasties: jie radikaliai skirtingi. Gubernatorė S. Palin turės
mažesnės įtakos JAV politikai nei senatorius. Kadangi S. Palin turi
nedaug patirties politikoje, ji labiau tinka J. McCain kaip savotiškas
„aksesuaras”, atjauninantis garbingo amžiaus respublikonų kandidatą.
Joseph Biden darys kur kas didesnę įtaką B. Obama vykdomai politikai.
Jo įtaka demokratų pretendentui, panašu, analogiškai prilygs D. Cheney
„svoriui“ dabartinėje Baltųjų Rūmų administracijoje. Kita vertus, kyla
pagrįstas klausimas: jei S. Palin neturi reikiamos patirties, kas bus,
jei, neduok Dieve, J. McCain sušlubuotų sveikata ir supervalstybės
vairą tektų perimti gubernatorei?

Gubernatorė pritraukė daugiau dėmesio nei senatorius, taip
atitraukdama dalį dėmesio nuo demokratų stovyklos ir sustiprindama
respublikonų pusę. Kol viena po kitos keisdavosi laikraščių antraštės
apie vis naujesnius faktus apie S. Palin, J. Biden ir B. Obama atsidūrė
paraštėje. S. Palin taip pat pritraukė daugiau dėmesio duodama interviu
žurnalistams savo konservatyviais pasisakymais. J. Biden tuo tarpu yra
laikomas „savu vyruku”, apie kurį nieko naujo nesužinosi.

Vis tik daugiausiai atgarsių sulaukė neseniai įvykę kandidatų į
viceprezidento postą debatai. Per šiuos debatus J. Biden patvirtino
savo kaip nepriekaištinga kompetencija pasižyminčio politiko įvaizdį.
Jis šnekėjo atvirai ir konstruktyviai, nevengė provokacijų ir tiksliai
atsakinėjo į klausimus. Savo ruožtu Sarah Palin vengė provokuojančių
klausimų, atsakinėjo tik į jai patogius klausimus. Ji daugiau apeliavo
į amerikiečių patriotizmą, jų sąžinę, nei bandė siūlyti pokyčius ar
konkrečius sprendimus. Pasak analitikų Davido Gergeno ir Hilary Rosen,
Joseph Biden pasirodė nepriekaištingai ir įrodė, jog B.

Obama kartu su J. Biden sukurtų „geresnę Ameriką”, tuo tarpu Sarah Palin pasirodė neprastai ir „geriau nei tikėtasi”.

Galvojant apie tai, kuris iš šių viceprezidentų „duoda daugiau
naudos“ kandidatams į prezidentus, atsakymas galėtų būti toks: Sarah
Palin yra pranašesnė nei Joe Biden rinkimų kampanijos metu, nes
sulaukia žymiai daugiau žiniasklaidos dėmesio ir tokiu būdu gali
pritraukti daugiau rinkėjų; bet žvelgiant iš porinkiminės perspektyvos,
valdant valstybę, Joseph Biden savo politiniu „stuburu“ – kompetencija
bei patirtimi -  kur kas labiau lenkia gubernatorę ir yra
reikalingesnis demokratų partijai bei kandidatui B. Obama.

Vilius

Rodyk draugams

Darbo partija – be ideologijos, liberalai – vienodi

Ideologija, pagal klasikinį apibrėžimą,
yra pamatinis akmuo, aplink kurį yra formuojama visa politinės partijos
praktinė politika. Partijos neretai užmiršta ideologijas ir moralines
vertybes, mat naudoja jas tik kaip tam tikrą įmantrų partijos įvaizdžio
„patobulinimą“, „pagražinimą“. Kaip bebūtų, kai kurių
pilietinės visuomenės narių nuomonė šiuo klausimu yra visiškai
priešinga: Visuomeninio jaunimo klubo (toliau - VJK) atstovai mano,
jog ideologijos anaiptol neturėtų atlikti vien estetinę funkciją,
bet atspindėti kasdienių politinių sprendimų vertybinę argumentaciją
bei pagrįstumą, be kurio jokia politinė jėga negali egzistuoti
par excellence
. Rugsėjo 26d. VJK surengė politinių debatų konferenciją
„Ideologijos ir vertybės“, į kurią sutiko atvykti: socialdemokratas 
Juozas Olekas, Liberalų Sąjūdžio atstovas Petras Auštrevičius,
socialliberalas Algirdas Monkevičius, liberalcentristas Jonas Čekuolis,
Darbo partijos narys Vytautą Gapšys bei Tėvynės Sąjungos-Lietuvos
krikščionių demokratų partijos pirmininkas Andrius Kubilius. Konferencijos
moderatoriai – alfa.lt vyriausiasis redaktorius Virgis Valentinavičius
ir VJK pirmininkas Simas Čelutka - iškėlė keletą konkrečių reikalavimų
diskusijos dalyviams: atsiriboti nuo sąmokslo teorijų bei kasdienio
politinio „purvo“ (pvz., konservatoriai – „teroristai”,
socialdemokratai – „valstybininkai” ir pan.), šnekėti TIK
apie savo partijų vertybes bei ideologijas. Šiame partijų „egzamine“
būta įdomių nuomonių sankirtos taškų, ginčų ir net atvirų prisipažinimų,
kuriuos čia ir sieksime išryškinti.

Labiausiai auditoriją ir Virgį Valentinavičių
nustebino Darbo partijos atvirumas. Dar prieš diskusiją spėliojome,
kurią - kairės ar dešinės - pusę ji pasirinksianti. Vis dėlto
„darbietis” Vytautas Gapšys sąžiningai konstatavo: „Mus
vienai ar kitai pusei priskirti būtų sudėtinga ir mes su tuo sutinkame,
mes save priskiriame prie pragmatinio požiūrio atstovų”. Kaip
tai reikėtų suprasti? Ar Darbo partija neturi ideologijos? Visos Vakarų
Europos pagrindinės partijos turi savo ideologijas, o štai mes turime
tokią unikalią partiją. Norėtųsi džiaugtis lietuviškuoju išskirtinumu,
jei ne viena abejonė: kuris sektorius neturi jokių sąlyčių su ideologija
(pagal klasikinį apibrėžimą)? Verslas. Visai nenuostabu,
kad „darbiečių” elitą sudaro verslininkai. Šie žmonės, pasitelkę
šaltus, chirurginius verslo veikimo būdus bandys pritaikyti juos gyvam
ir pulsuojančiam mūsų valstybės organizmui. Gyva ir moraline etika
grįsta valstybė yra prilyginama bejausmiam verslo objektui. Darbiečių 
siekiamos pragmatiškos  politikos atitikmuo Europoje – Gerhard’as
Schröder’is ir jo Trečiojo Kelio politika. Mes jau dabar matome tokios
politikos rezultatus: atsisakęs visų moralinių vertybių už šiltą
Gazprom’o Stebėtojų tarybos pirmininko kėdę buvęs Vokietijos kancleris
pardavė savo sielą Rusijai. Ko tikėtis Lietuvai, jei čia taip pat
bus vykdoma tokio pobūdžio „pragmatiška“ politika? Užmiršti
bet kokias pretenzijas į sovietinės okupacijos žalos atlyginimą?
O gal tikėtis, kad valstybei nuvarvės pora lašų naftos, jeigu mūsų
valstybės vadovai užmirš savo ego ir „garbingai” įsitaisys
šalia Rusijos caro per Pergalės dienos paradus? Vienas retorinis ekskursas:
kokia šiandien būtų Suomija, jei ji būtų pragmatiškai pažvelgusi
į SSRS ultimatumą, karinę grėsmę ir nekovojusi Žiemos kare? Tikriausiai,
kaip ir Baltijos seseris, Suomiją, kamuotų tokios pat prabos politikai,
kokie jau baigia įgristi nūdienos Lietuvos rinkėjams. Taikliai Darbo
partiją sukritikavo A. Kubilius: „Man atrodo, kad tik Lietuvoje jūs
pragmatikai, Europoje iš tiesų jūs juk priklausote Europos parlamento
Liberalų frakcijai”.

Gana intriguojantis buvo trijų liberalų
ginčas. Įžanginiame žodyje išsakę, kokie jie tikri liberalai,
netrukus jie turėjo atsakyti į provokuojantį konferencijos moderatoriaus
Virgio Valentinavičiaus klausimą: „Kuom gi jūs visi trys skiriatės?”.
A. Monkevičius, nuosekliai išdėstęs socialliberalizmo atsiradimo
priežastis, perėjo prie socialliberalų požiūrio į žmogų ir jo
vaidmens visuomenėje, bandydamas atskirti socialliberalizmą nuo kitų
liberaliųjų srovių. Užtat J. Čekuolis nė nebandė dangstyti liberalų
žymesniais skirtumais: „Principinio skirtumo [tarp liberalų], aišku,
nepamatysi.  Mes skiriamės tik praktinės politikos vykdyme ir kai kuriuos
kasdienius klausimus traktuojame skirtingai. Ideologijos nesiskiria.”
Tokiu atveju, nėra skirtumo už kurį iš šių liberalų balsuoti?
Nejaugi Jonas Čekuolis nori pasakyti, jog reikšmingoje ideologijos-praktikos
dichotominėje skirtyje svarbesniu tampa praktikos dėmuo? Petras Auštrevičius
oponavo liberalcentristui, teigdamas, jog praktiniu pagrindu grįstos
koalicijos gramzdina valstybę „gilyn ir gilyn“. Liberalų Sąjūdį
įvardintas kaip dešinės pakraipos partija su aiškiu „stuburu“,
kuris pilnai išreiškiamas oponuojant valdančiajai koalicijai Seime.

Tuo tarpu tradicinių partijų – socialdemokratų
ir konservatorių – atstovai buvo nuosaikesni, visos diskusijos metu
išlaikė aiškią poziciją, kuri atitiko tradicinę kairės-dešinės
skirtį. A. Kubilius, aiškindamas partijos nuomonę vienais ar kitais
klausimais, rėmėsi naujausia TS-LKD rinkimine programa, klasikiniais
konservatorių teiginiais apie bendruomeniškumą ir „tvirtą ranką“,
krikščioniškuoju požiūriu į tokius institutus kaip šeima ir pan.
A. Kubilius taip pat oponavo liberalams, „negalintiems išsiaiškinti
tarpusavio skirtumų”, o kartu su J. Oleku – Darbo partijos atstovui
V. Gapšiui. Olekas pabrėžė, jog ideologijos yra svarbios, norint
„turėti aiškius atsakymus, o visa kita yra paklydimas metant taką
dėl takelio”. Vis dėlto verta suabejoti šio socialdemokrato
teiginio nuoširdumu. Kuomet žiūrovas paklausė krašto apsaugos ministro,
kodėl žiniasklaidoje socialdemokratai yra dažnai kritikuojami, jog
nesilaiko socialdemokratinės ideologijos, sulaukėme tiesaus J. Oleko
atsakymo: „Su liūdesiu turiu pripažinti, kad taip ir yra, nes iki
galo mes neįgyvendiname savo ideologijos praktiniu požiūriu”.
Ir ministras visiškai teisus. Progresinių mokesčių – nėra, nekilnojamojo
turto mokesčio – taip pat. Nors socdemai bandė teisinti save, kad
jie esą sudaro tik „mažesniąją koalicijos dalį”, tai skamba
viso labo tik kaip nuskriausto vaiko pasiteisinimas; juk iš tikrųjų
jiems trūksta paprasčiausios politinės valios vykdyti savo prisiimtus
įsipareigojimus. V. Valentinavičius tiksliai pastebėjo: „Kaip gali
nekilnojamo turto mokestį įvesti partija, kurios daugumą sudaro stambūs
nekilnojamojo turto savininkai?“

Diskusijos metu buvo dalijama nemažai
pigių pažadų (pvz., „rūpinsimės Lietuvos švietimu“, „nepaliksime
bėdoje sveikatos apsaugos“, „spręsime globalias problemas“ etc),
nors prieš debatus buvo iškeltas svarbiausias reikalavimas - kalbėti
tik apie ideologijas; matyt, tai jau yra nepakeičiama ir įaugę į
politikų kraują. Visgi panašu, jog partijų nariai išlaikė konferencijos
egzaminą – politikai stengėsi kalbėti apie savo partijų nuostatas
daugiau ar mažiau ideologinėje plotmėje. Praktika ir pragmatizmas
– tai pagrindinės konferencijos temos, kurios visos diskusijos metu
buvo nuosekliai gvildenamos ir plėtojamos. A. Kubilius ir P. Auštrevičius
principingai gynė ideologijų reikšmę ir svarbą politiniams procesams
ir diskusijoms, (panašiai kalbėjo J. Olekas, kol ministrui neišsprūdo
žodžiai, jog socialdemokratų ideologija sau, o praktinis įgyvendinimas
sau), o antagonistinę poziciją dešiniesiems užėmė „darbietis”
V. Gapšys, teigdamas, jog ideologijos nebėra reikalingos ir jo partija
remiasi pragmatizmu. Likusieji liberalai, kurie patys save apibūdino
kaip ideologiškai nesiskiriančius vieni nuo kitų, daugiau atstovavo
V. Gapšio stovyklą. Kaip vertinti tokius politikų pasisakymus -  VJK
šią teisę palieka rinkėjams, bet tikime, kad diskusija atskleidė
tikruosius partijų motyvus, nuostatas ir prioritetus. Kviečiame tolimesnėms
diskusijos šiais visai visuomenei svarbiais klausimais. 


Vilius

Rodyk draugams

VJK sveikina Mokytojus



Gerbiami Mokytojai,

Jūs
vykdote kilnią ir atsakingą pareigą - jaunam žmogui,
besirengiančiam savarankiškam gyvenimui, suteikiate vertingų
žinių, o svarbiausia - ugdote brandžią, pilietišką, atsakingą
asmenybę, skiepijate meilę gėriui, grožiui, su noru atiduodate
kitiems tai, ką gero turite savyje. Tarptautinės mokytojų dienos
proga Visuomenio jaunimo klubas linki neblėstančios energijos,
neišsenkančių kūrybinių įdėjų, asmeninės laimės ir
sveikatos.

Visuomenio jaunimo
klubas

Rodyk draugams

←senesni