BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Antra diena Vokietijoje. Naktinis Hamburgas.


Visuomeninio jaunimo klubo valdybos narys Marius Poškus
rugsėjo 5-12 dienomis buvo išvykęs į tarptautinį projektą „Dialogas
tarp kultūrų“, kuris vyko Vokietijoje. Pateikiame dienoraščio forma Mariaus parašytus antros dienos įspūdžius:


Antroji diena
prasidėjo ankstyvą šeštadienio rytą. Išlipę iš lovų nuskubėjome į dušus, vėliau
prie pusryčių. Po jų prasidėjo oficialioji programa, per įvairiausius
žaidimus stengėmės geriau pažinti vieni kitus, įsiminti dalyvių vardus (tai
tikrai nebuvo lengva, nes buvo per 40 svečių iš skirtingų valstybių). Po
lengvos rytinės „mankštos“ pasiskirstėme į grupes. Visos jos nagrinėjo vieną ir
tą pačią, tačiau tikrai įdomią temą – „kultūrų skirtumai“. Buvo smagu dalintis
žinomais stereotipais apie kitas šalis, o dar įdomiau išgirsti įdomių nuomonių
apie Lietuvą. Keletą jų pateiksiu: lietuviai labai nemėgsta atvykėlių iš
Rusijos, esame krepšinio tauta, Lietuvos merginos vienos gražiausių ir kiti.
Mūsų kaimynai estai tradiciškai gavo lėčiausios valstybės stereotipą, tačiau
vėliau jį puikiai paneigė. Apie Lenkiją vyravo daug juoko sukėlęs klausimas:
kodėl verta važiuoti į Lenkiją? Atsakymas: nes ten stovi tavo mašina. :)

 

Taip smagiai ir
nepiktai pašiepę įvairias Europos valstybes sulaukėme pietų. Po to lietuvaičių
kompanija susirinko į vieną kambarį ir ėmė svarstyti kada gi atvyks mūsų taip
laukiami lagaminai? Tačiau staiga mintis išblaškė Agnės mintis: „Chebryte, jūs
man patinkat ir noriu daugiau nuotykių su jumis. Gal lekiam naktį į Hamburgą?“
Visų akys sužibo. Tuomet supratau, jog mūsų nuotykiai dar net neįpusėjo. Kiaurą
dieną svarstėme, kaip gi mums pasprukti iš stovyklavietės? Ką pasakyti vadovui?
Ir, galiausiai, kaip po galais, ten nusigauti? Grįžus į darbo grupes, dirbti
buvo sunku, vis galvojome kaip pabėgimą atlikti nepriekaištingai ir, kad niekas
apie tai nė nesuuostų. Atsitiko dar vienas puikus dalykas – per trumpą pertraukėlę
pastebėjom atvykstančią mašiną, subėgome aplink ją ir supratome, kad tai buvo
oro kompanijos automobilis, kuris atvežė mūsų lauktus lagaminus. Visa tai dar
labiau padidino mūsų ambicijas pamatyti didelį miestą naktį.

 

Nenumaldomai artėjo
akimirka kuomet turėjome išvykti. Truputėlį jaudinausi. Kai baigėsi oficiali
programa visi dalyviai, išskyrus lietuvius, po truputėlį ėmė gurkšnoti alutį,
kilnoti vyno taures, na o mes pasakėme, jog esame labai pavargę ir keliaujame
miegoti. Nuskubėjome į savo kambarius, pasikeitėm drabužius ir kaip kokiame
įtemptame trileryje palikome namą. Iki artimiausio kelio buvo apie 3
kilometrus. Lauke visiškai tamsu, o galvoje sukasi pačios įvairiausios mintys.
Pasiekus kelią prasiskyrėme į dvi mažas grupeles tam, kad greičiau autostopu
pasiektume Hamburgą.

 

Tranzavimas
prasidėjo. Rankoje pastoviai teko laikyti telefoną, žibintuvėli ar kitokį
žibantį daiktą, nes kelias buvo beveik neapšviestas. Prastovėjus apie 40
minučių nė viena mašina nesustojo ir jau pasirodė pirmos mintys, jog ši išvyka
gali ir žlugti. Tačiau staiga pastebėjau autobusą ir plačiais rankų mostais
ėmiau jį stabdyti. Sustojo. Kadangi tik vienintelė Eglė suprato vokiečių kalbą
paprašėme jos pasikalbėti su vairuotoju ar jis nevažiuoja į Hamburgą? Visų mūsų
didelei nuostabai jis paaiškino, jog būtent dabar iš ten ir atvyksta, o mes
stovime ne toje kelio pusėje, kur turėtume. Vėliau užsiminė jog už maždaug 20
minučių jis apsisuks ir darys paskutinę kelionę į Hamburgą šiąnakt. Veiduose
vėl pasirodė šypsenos ir persikėlę į kitą kelio pusę stabdydami mašinas laukėme
autobuso. Praėjo 20 minučių, tačiau nieko panašaus neatvažiavo. Supratome, kad
dar turėsime smarkiai paplušėti, kad ten nusigautume.


Trys vaikinai nusprendė
tranzavimo malonumą perleisti merginoms, tai galėtų padidinti mūsų šansus ką
nors sutranzuoti. Ir mūsų sprendimas pasiteisino. Sustojo keletas mašinų,
tačiau arba jos vyko į kitą miestą, arba sakė jog gali paimti tik paneles. Po
daugiau nei valandos sustoji mašina, kuri paaiškino, jog netrukus turi atvykti
autobusas, kuris tikrai mus nuveš ir pasiūlė nueiti į stotelę, ji buvo už kelių
šimtų metrų. Supratome, jog tai bene paskutinis šansas ir sutikome. Pasiekus
stotelę ir pažvelgus į grafiką paaiškėjo, jog autobuso vairuotojas sakė ne už
20 minučių, o už 1 valandos 20 minučių. Štai ir mūsų išsvajotasis autobusas.
Sumokėję apie 21 eurą važiavome į Hamburgą.

 

Jau tuo metu visi
nuotykiai atrodė tarsi labai įdomus sapnas. Po maždaug valandos autobusas
sustojo ir supratome, kad metas išlipti. Tiesa pasakius net neįsivaizdavome kur
nuvykom, nes tai buvo miesto pakraštys. Paklausius žmonių kaip nuvykti į miesto
centrą, mums paaiškino, kad turime važiuoti vienu metro, paskui kitu, o vėliau
dar kitu. Beveik nieko nesupratę sėdome į pirmąjį metro. Pinigėlių buvo nedaug,
todėl pasitarę nusprendėm jok gerai bus važiuoti ir „zuikiu“. Įlipus pastebėjau
šalia sėdinčią porą ir mėginau paaiškinti, jog norime pamatyti naktinį miestą,
gražias vietas ir patirti neužmirštamų nuotykių. Jie maloniai sutiko padėti
nes vyko į tą pusę. Vėliau, įsikalbėję jiems papasakojom, jog pabėgom iš
stovyklos ir darom tokią ekstremalią kelionę. Maždaug po pusvalandžio
bendravimo ir keliavimo link miesto centro, jie pasisiūlė pavaikščioti kartu su
mumis ir parodyti gražiausias vietas.

 


Žinoma, tam
neprieštaravome. Aplenkėm daug nuostabių vietų: senamiestį, vaikščiojome mažais
tilteliais (jausmas tarsi būtum Venecijoj) ir visa kita. Atrodė tarsi
vaikščiotum po rojų. Apie 4 valandą nakties stabtelėjome atsipūsti ir išgerti
alaus. Tuomet mus vedžioję Filipas ir Andrėja pasiūlė parodyti tikrąją naktinio
Hamburgo gyvenimą. Pavažiavę metro ir truputėlį paėję, išvydome pilną gatvę
žmonių, nors buvo gili naktis norint praeiti teko net pasistumdyti. Aplinkui
mirgėjo striptizo klubų šviesos, pilnos gatvės prostitučių, juodaodžių,
turtuolių ir visokio plauko žmonių. Man tai buvo pati įspūdingiausia kelionės
vieta. Sunku netgi kalbėti, viskas atrodė kaip fantastiniame amerikiečių filme.
Galiausiai atėjo metas vykti namo.


Atsisveikinome su savo gidais ir patraukėme
į centrinę stotį. Joje gerokai pavargę suradome veikiantį informacijos centrą,
kuriame gavome paaiškinimą kaip su traukiniais nusigauti į stovyklavietę. Kaina
buvo solidi, tad nors buvome ir pavargę ir pilni įspūdžių, nusprendėm važiuoti
be bilietų. Kelių traukinių pagalba nusigavome iki artimiausio miestelio Bad
Segebergo, paėmėme taksi ir štai jau septintą valandą ryto buvome vietoj. Laiko
miegoti neliko, tad palindę po dušu ir iškart sėdome prie pusryčių stalo.
Sėdėjome pavargę, išsekę ir tylus, bet jautėmės laimingiausi žmonės
pasaulyje!


Laukite tęsinio.           

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras