BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Darbo partija – be ideologijos, liberalai – vienodi

Ideologija, pagal klasikinį apibrėžimą,
yra pamatinis akmuo, aplink kurį yra formuojama visa politinės partijos
praktinė politika. Partijos neretai užmiršta ideologijas ir moralines
vertybes, mat naudoja jas tik kaip tam tikrą įmantrų partijos įvaizdžio
„patobulinimą“, „pagražinimą“. Kaip bebūtų, kai kurių
pilietinės visuomenės narių nuomonė šiuo klausimu yra visiškai
priešinga: Visuomeninio jaunimo klubo (toliau - VJK) atstovai mano,
jog ideologijos anaiptol neturėtų atlikti vien estetinę funkciją,
bet atspindėti kasdienių politinių sprendimų vertybinę argumentaciją
bei pagrįstumą, be kurio jokia politinė jėga negali egzistuoti
par excellence
. Rugsėjo 26d. VJK surengė politinių debatų konferenciją
„Ideologijos ir vertybės“, į kurią sutiko atvykti: socialdemokratas 
Juozas Olekas, Liberalų Sąjūdžio atstovas Petras Auštrevičius,
socialliberalas Algirdas Monkevičius, liberalcentristas Jonas Čekuolis,
Darbo partijos narys Vytautą Gapšys bei Tėvynės Sąjungos-Lietuvos
krikščionių demokratų partijos pirmininkas Andrius Kubilius. Konferencijos
moderatoriai – alfa.lt vyriausiasis redaktorius Virgis Valentinavičius
ir VJK pirmininkas Simas Čelutka - iškėlė keletą konkrečių reikalavimų
diskusijos dalyviams: atsiriboti nuo sąmokslo teorijų bei kasdienio
politinio „purvo“ (pvz., konservatoriai – „teroristai”,
socialdemokratai – „valstybininkai” ir pan.), šnekėti TIK
apie savo partijų vertybes bei ideologijas. Šiame partijų „egzamine“
būta įdomių nuomonių sankirtos taškų, ginčų ir net atvirų prisipažinimų,
kuriuos čia ir sieksime išryškinti.

Labiausiai auditoriją ir Virgį Valentinavičių
nustebino Darbo partijos atvirumas. Dar prieš diskusiją spėliojome,
kurią - kairės ar dešinės - pusę ji pasirinksianti. Vis dėlto
„darbietis” Vytautas Gapšys sąžiningai konstatavo: „Mus
vienai ar kitai pusei priskirti būtų sudėtinga ir mes su tuo sutinkame,
mes save priskiriame prie pragmatinio požiūrio atstovų”. Kaip
tai reikėtų suprasti? Ar Darbo partija neturi ideologijos? Visos Vakarų
Europos pagrindinės partijos turi savo ideologijas, o štai mes turime
tokią unikalią partiją. Norėtųsi džiaugtis lietuviškuoju išskirtinumu,
jei ne viena abejonė: kuris sektorius neturi jokių sąlyčių su ideologija
(pagal klasikinį apibrėžimą)? Verslas. Visai nenuostabu,
kad „darbiečių” elitą sudaro verslininkai. Šie žmonės, pasitelkę
šaltus, chirurginius verslo veikimo būdus bandys pritaikyti juos gyvam
ir pulsuojančiam mūsų valstybės organizmui. Gyva ir moraline etika
grįsta valstybė yra prilyginama bejausmiam verslo objektui. Darbiečių 
siekiamos pragmatiškos  politikos atitikmuo Europoje – Gerhard’as
Schröder’is ir jo Trečiojo Kelio politika. Mes jau dabar matome tokios
politikos rezultatus: atsisakęs visų moralinių vertybių už šiltą
Gazprom’o Stebėtojų tarybos pirmininko kėdę buvęs Vokietijos kancleris
pardavė savo sielą Rusijai. Ko tikėtis Lietuvai, jei čia taip pat
bus vykdoma tokio pobūdžio „pragmatiška“ politika? Užmiršti
bet kokias pretenzijas į sovietinės okupacijos žalos atlyginimą?
O gal tikėtis, kad valstybei nuvarvės pora lašų naftos, jeigu mūsų
valstybės vadovai užmirš savo ego ir „garbingai” įsitaisys
šalia Rusijos caro per Pergalės dienos paradus? Vienas retorinis ekskursas:
kokia šiandien būtų Suomija, jei ji būtų pragmatiškai pažvelgusi
į SSRS ultimatumą, karinę grėsmę ir nekovojusi Žiemos kare? Tikriausiai,
kaip ir Baltijos seseris, Suomiją, kamuotų tokios pat prabos politikai,
kokie jau baigia įgristi nūdienos Lietuvos rinkėjams. Taikliai Darbo
partiją sukritikavo A. Kubilius: „Man atrodo, kad tik Lietuvoje jūs
pragmatikai, Europoje iš tiesų jūs juk priklausote Europos parlamento
Liberalų frakcijai”.

Gana intriguojantis buvo trijų liberalų
ginčas. Įžanginiame žodyje išsakę, kokie jie tikri liberalai,
netrukus jie turėjo atsakyti į provokuojantį konferencijos moderatoriaus
Virgio Valentinavičiaus klausimą: „Kuom gi jūs visi trys skiriatės?”.
A. Monkevičius, nuosekliai išdėstęs socialliberalizmo atsiradimo
priežastis, perėjo prie socialliberalų požiūrio į žmogų ir jo
vaidmens visuomenėje, bandydamas atskirti socialliberalizmą nuo kitų
liberaliųjų srovių. Užtat J. Čekuolis nė nebandė dangstyti liberalų
žymesniais skirtumais: „Principinio skirtumo [tarp liberalų], aišku,
nepamatysi.  Mes skiriamės tik praktinės politikos vykdyme ir kai kuriuos
kasdienius klausimus traktuojame skirtingai. Ideologijos nesiskiria.”
Tokiu atveju, nėra skirtumo už kurį iš šių liberalų balsuoti?
Nejaugi Jonas Čekuolis nori pasakyti, jog reikšmingoje ideologijos-praktikos
dichotominėje skirtyje svarbesniu tampa praktikos dėmuo? Petras Auštrevičius
oponavo liberalcentristui, teigdamas, jog praktiniu pagrindu grįstos
koalicijos gramzdina valstybę „gilyn ir gilyn“. Liberalų Sąjūdį
įvardintas kaip dešinės pakraipos partija su aiškiu „stuburu“,
kuris pilnai išreiškiamas oponuojant valdančiajai koalicijai Seime.

Tuo tarpu tradicinių partijų – socialdemokratų
ir konservatorių – atstovai buvo nuosaikesni, visos diskusijos metu
išlaikė aiškią poziciją, kuri atitiko tradicinę kairės-dešinės
skirtį. A. Kubilius, aiškindamas partijos nuomonę vienais ar kitais
klausimais, rėmėsi naujausia TS-LKD rinkimine programa, klasikiniais
konservatorių teiginiais apie bendruomeniškumą ir „tvirtą ranką“,
krikščioniškuoju požiūriu į tokius institutus kaip šeima ir pan.
A. Kubilius taip pat oponavo liberalams, „negalintiems išsiaiškinti
tarpusavio skirtumų”, o kartu su J. Oleku – Darbo partijos atstovui
V. Gapšiui. Olekas pabrėžė, jog ideologijos yra svarbios, norint
„turėti aiškius atsakymus, o visa kita yra paklydimas metant taką
dėl takelio”. Vis dėlto verta suabejoti šio socialdemokrato
teiginio nuoširdumu. Kuomet žiūrovas paklausė krašto apsaugos ministro,
kodėl žiniasklaidoje socialdemokratai yra dažnai kritikuojami, jog
nesilaiko socialdemokratinės ideologijos, sulaukėme tiesaus J. Oleko
atsakymo: „Su liūdesiu turiu pripažinti, kad taip ir yra, nes iki
galo mes neįgyvendiname savo ideologijos praktiniu požiūriu”.
Ir ministras visiškai teisus. Progresinių mokesčių – nėra, nekilnojamojo
turto mokesčio – taip pat. Nors socdemai bandė teisinti save, kad
jie esą sudaro tik „mažesniąją koalicijos dalį”, tai skamba
viso labo tik kaip nuskriausto vaiko pasiteisinimas; juk iš tikrųjų
jiems trūksta paprasčiausios politinės valios vykdyti savo prisiimtus
įsipareigojimus. V. Valentinavičius tiksliai pastebėjo: „Kaip gali
nekilnojamo turto mokestį įvesti partija, kurios daugumą sudaro stambūs
nekilnojamojo turto savininkai?“

Diskusijos metu buvo dalijama nemažai
pigių pažadų (pvz., „rūpinsimės Lietuvos švietimu“, „nepaliksime
bėdoje sveikatos apsaugos“, „spręsime globalias problemas“ etc),
nors prieš debatus buvo iškeltas svarbiausias reikalavimas - kalbėti
tik apie ideologijas; matyt, tai jau yra nepakeičiama ir įaugę į
politikų kraują. Visgi panašu, jog partijų nariai išlaikė konferencijos
egzaminą – politikai stengėsi kalbėti apie savo partijų nuostatas
daugiau ar mažiau ideologinėje plotmėje. Praktika ir pragmatizmas
– tai pagrindinės konferencijos temos, kurios visos diskusijos metu
buvo nuosekliai gvildenamos ir plėtojamos. A. Kubilius ir P. Auštrevičius
principingai gynė ideologijų reikšmę ir svarbą politiniams procesams
ir diskusijoms, (panašiai kalbėjo J. Olekas, kol ministrui neišsprūdo
žodžiai, jog socialdemokratų ideologija sau, o praktinis įgyvendinimas
sau), o antagonistinę poziciją dešiniesiems užėmė „darbietis”
V. Gapšys, teigdamas, jog ideologijos nebėra reikalingos ir jo partija
remiasi pragmatizmu. Likusieji liberalai, kurie patys save apibūdino
kaip ideologiškai nesiskiriančius vieni nuo kitų, daugiau atstovavo
V. Gapšio stovyklą. Kaip vertinti tokius politikų pasisakymus -  VJK
šią teisę palieka rinkėjams, bet tikime, kad diskusija atskleidė
tikruosius partijų motyvus, nuostatas ir prioritetus. Kviečiame tolimesnėms
diskusijos šiais visai visuomenei svarbiais klausimais. 


Vilius

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras