BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Ir taip nebeliko nė vieno

                               





Visai neseniai tapau studente. Geras jausmas. Neįtikėtinai geras. Tapimas vieno geriausių Lietuvos universiteto dalimi kėlė manyje pasididžiavimą ir pagarbą šiai, rodos, be galo galingai institucijai. Galbūt todėl atėjau kupina jaunatviško entuziazmo bei naivaus lūkesčio, jog  būtent čia įgysiu nepaprastai aukšto lygio išsilavinimą, gausiu tai, ko jokia mokykla ar vietinės reikšmės bei žinomumo profesinė mokykla nesugebėtų pasiūlyti. Ir tikrai…


Gražiai galvojau. Visi mes galvojome labai labai gražiai… Deja, šiandien didelės dalies tų, kurie galvojo gražiausiai jau nebėra mūsų gretose. Ne, jie neiškeliavo anapilin ir tikrai ne braškių skinti išvyko. Jie, laimėję gausybę olimpiadų, kėlę kultūros lygį, spinduliavę ryžtu ir drąsa, svajoję pakeisti pasaulį,  išvyko mokytis už jūrų marių. Dalis jų grįš, o dalis… Kodėl? Tikrai ne todėl, jog nėra patriotai, priešingai, didelė dalis jų buvo arba yra ypač pilietiški savo mintimis, veiksmais ir sumanymais. Kur kas pilietiškesni už daugelį savo bendraamžių ar šiaip statistinį Lietuvos gyventoją. Žinoma, atsiras ir nesutinkančių su tokiu teiginiu, juk Lietuvoje žmonės su platesne pasaulėžiūra vis dar laikomi eretikais. Žodis išvykai vis dar laikomas žodžio išdavei sinonimu, nors sovietmečio laikas lyg ir baigėsi.  Ir visai nesvarbu, nei  ką esi nuveikęs tėvynės labui, nei ko sieki ar kur vėliau ketini pritaikyti svetur įgytas žinias.



Pagrindinė šio fenomenalaus protų nutekėjimo reiškinio priežastis gan paprasta - Lietuva nėra pasirengusi rūpintis talentais. Kitaip tariant, orientacija į vidutinių gebėjimo jaunuolį švietimo sistemą pačią pavertė vidutine: vidutinės pastangos, vidutinis rezultatas, vidutiniai universitetai, vidutiniai studentai, vidutinės ambicijos ir vidutiniai pasiekimai. O ir kam tie talentai? Jei žinai ir gebi daugiau, vadinasi, reikės tau specialią programą kurti, domėtis naujovėmis, individualiai dirbti ir t.t.. Deja, daugelio švietimo darbuotojų atlyginimas tam per mažas, jau nekalbant apie motyvaciją, o kartais ir kompetenciją. Savarankiškas darbas turbūt irgi negali būti labai produktyvus, kai vieno studento vadovėliams universitetas skiria 25Lt metams. Galbūt vidutiniai aukštajai to ir pakanka, bet kodėl tada taip norisi būti tarp geriausių?


Esame įpratę padėti silpniesiems, bet dažnai dėl to pamirštame kitą pusę- stipriausiuosius. Įsivaizduokime studentą, kuris atėjęs į paskaitas suvokia, kad vėl pateko į mokyklą, kai dėstytojas nesėkmingai bando priminti jau seniai išmoktus dalykus, tačiau bendramoksliams visa atrodo it neatrasta žemė. Keista, juokinga, apmaudu… Kitą sykį jis dar bando atsikratyti klaidingo įspūdžio. Po to, viena praleista paskaita, kita, dar kita… Galiausiai, lėktuvo bilietas ir sutartis su kitu universitetu. Kyla natūralus klausimas: vienas genijus ar dešimt šiaip ne taip baigusių mokyklą? Jokiu būdu neskirstau žmonių į pirmarūšius ar antrarūšius, šiuolaikinėje visuomenėje tokių nebėra ir negali būti, tačiau ar aukštasis mokslas neturėtų būti orientuotas į didžiausią potencialą turinčius jaunuolius? Aukštojo mokslo įstaigose šiandien mokosi visi. Natūralu, jog dažnas, baigęs mokslus, nė nevertina įgyto išsilavinimo, juk jis toks, kaip ir kiti! Retai beatsiranda menančių laikus,  kai studento vardas buvo garbė ir privilegija.


Niekada nesuvokiau ir iki šiol negaliu suprasti, kodėl šiuolaikiška, „drąsi“, kaip pati teigia, ir save gerbianti valstybė leidžia sau netekti tiek jaunųjų protų (nemaišyti su pigaus darbo jėga). Tiesą sakant, net vieno vienintelio tokio egzemplioriaus praradimas yra klaiki netektis. Pakanka įsivaizduoti, ką jis būtų nuveikęs „kai ažaugs“ ir prieš akis atsiveria ištisa panorama pasauliui ir ypač tėvynei vertingų ir reikalingų darbų. Nenoriu nė galvoti apie blogiausią variantą, jog visa daroma sąmoningai, mat išstūmus  protingiausius, drąsiausius, ambicingiausius ir kritiškiausius taptų kur kas paprasčiau manipuliuoti visais likusiais. „Minioje daug mėsos, bet mažai smegenų“-kažkada teigė vienas žymus pasaulio politikas. Nejaugi ir mano šalis galėjo taip degraduoti?


R.Gavelis knygoje „Jauno žmogaus memuarai“ rašė: „Kiekviena lietuviška eilutė, kiekvienas lietuviškas paveikslas, išėjęs į platųjį  pasaulį, -tai mūsų visų pergalė. Tokių mažyčių pergalių būtina siekti visomis jėgomis, kiekvieną mirksnį, bendromis pastangomis. Tik taip tauta gali įgauti savo vardą ir savo dvasią. Jeigu jūs išties atsisakėte - negaliu Jums to atleisti!”. Man labai gaila, jeigu tie jaunuoliai negrįš dėl paprasčiausio abejingumo, pavydo ar tingumo mūsų šalyje, ar todėl, jog jų čia niekam nereikės. Gaila, nes jų tikrai prireiks kitiems.


O visiems „skrajūnams“ noriu palinkėti sėkmės. Nors laivas ir skęsta, bet tai vienintelis laivas, kurį galime vadinti savu. Sugrįžkite, kol dar nevėlu. Ergo.




 




 



Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras