BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Tradicinių partijų iššūkiai

Pirmadienį paskelbti daugiamandačių ir vienmandačių apygardų
rezultatai – išraiškingi. Tėvynės Sąjunga – Lietuvos Krikščionys
Demokratai (TS-LKD) – pirmi, o Tautos Prisikėlimo partija (TPP) -
antri. Tarp partijų, patekusių į parlamentą, taip pat yra Darbo partija
(DP), “Tvarka ir Teisingumas” (TT), Lietuvos Socialdemokratų partija
(LSDP), Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdis (LRLS) bei Liberalų ir
centro sąjunga (LiCS). Kitoms partijoms pritrūko jėgų peržengti
lemtingą penkių procentų barjerą. Apie ką byloja netikėtas„Valinsko
partijos“ triumfas, ką gali nulemti mažųjų partijų pralaimėjimas ir
kokia tolimesnė didžiųjų tradicijų partijų ateitis – esminiai
klausimai, kuriuos būtina aptarti.

Mažųjų partijų išbandymo valanda

Per
šiuos rinkimus mažosios partijos patyrė visišką fiasko – Lietuvos
valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS), Naujoji Sąjunga (NS) nesugebėjo
prasimušti daugiamandatėse apygardose. Visgi vienmandatėse kiekviena iš
šių partijų turėtų laimėti bent po keletą mandatų. Faktas akivaizdus:
kaip partijos, jos visiškai sumenko; jas vos ne vos sugeba į priekį
traukti puikiai pažįstamos asmenybės. Artimiausiu metu šių partijų
strategai ir vadovai turės rimtai peržiūrėti ateities raidos
scenarijus: ar jungtis su didesnėmis jėgomis, ar persiformuoti ir
mėginti kaip nors iš naujo pateikti save rinkėjams. Galutiniai rinkimų
rezultatai rodo, jog rinkėjai šiomis partijomis nebepasitiki.

Tuo
tarpu verta atidžiau panagrinėti LiCS bei LRLS atvejį. Nors šios
partijos sugebėjo tiek daugiamandatėse, tiek vienmandatėse apygardose
surinkti pakankamai balsų, kad patektų į Seimą, to nepakaks užimti
dominuojančią poziciją. Kiekviena iš šių partijų turės apie 6-8
atstovus Seime.

Abi partijos yra stipriai remiamos jaunų žmonių
bei miestiečių, kurių politinės nuostatos yra daugiau liberalios. Visa
bėda, kad sunku apsispręsti už kurią iš šių partijų balsuoti, mat jos
faktiškai skiriasi tik pavadinimais ir asmenybėmis, o politinėmis
pažiūromis yra kone vienodos. Toks balansavimas tarp 5 procentų yra
žalingas tiek pačiai partijai, tiek Lietuvos politinei sistemai.
Žalingas pačiai partijai, nes tokiomis aplinkybėmis ji neturi pajėgumų
įgyvendinti savo rinkimines nuostatas, o sistemai tuo, kad tokios mažos
partijos su savo ambicijomis padaro Seimą neįgalų, mat šis
paprasčiausiai nesugeba priimti svarbių sprendimų nepasitaręs su
koalicijos partneriais, kurių yra ne vienas, bet du ar net daugiau. Jei
susiskaldę šalies liberalai nori vaidinti rimtesnį politinį vaidmenį
Lietuvos valdžios avanscenoje, jiems neišvengiamai reikia kurti
vieningą ir bendru idėjiniu pamatu grįstą liberalų partiją, kuri
ilgainiui privalėtų įsitvirtinti kažkur tarp socialdemokratų ir
konservatorių (taigi taptų Vakarų tradicinių politinių ideologijų
spektro dalimi). Vis dėlto tai atrodo sunkiai įgyvendinamas uždavinys,
nes panagrinėjus pastarojo dešimtmečio liberalų istoriją pastebėsime
aiškią tendenciją: jie vis skildavo į smulkesnes partijas ir
nesugebėdavo sutarti tarpusavyje.

Koks tradicinių partijų likimas?

Tradicinės
partijos 2000 metais susidūrė su rimtu politiniu iššūkiu - populizmu.
Dvi didžiausios partijos - tuomet dar Tėvynės Sąjunga bei LSDP -
pasirinko skirtingus modelius kovoje su populizmu. LSDP gavo nemenką
rinkėjų paramą 2000 metų rinkimuose ir išliko įtakinga politine jėga.
Kitaip nei konservatoriai.

Pralaimėję 2000 metų rinkimus
konservatoriai pradėjo ieškoti fiasko priežasčių ir, panašu, prieš
šiuos rinkimus jie šį tą pagaliau suvokė – TS buvo pernelyg nutolusi
nuo tikrojo konservatizmo. Pradėjusi po truputi keistis, partija 2004
metais surinko didesnį balsų skaičių nei ankstesniuose rinkimuose.
Prieš šiuos rinkimus ji ypač akcentavo konservatoriškas idėjas savo
rinkiminėje programoje; be to, susijungė (kai kurių politologų žodžiais
– ”prarijo”) Lietuvos Krikščionis Demokratus, stabilią dešiniąją jėga.
Tai pastūmėjo neapsisprendusius žmones, jaučiančius simpatiją vienai iš
šių partijų, balsuoti už naująjį darinį – TS-LKD.

Tuo tarpu LSDP
istorija kiek kitokia. Tiek 2000-2004 metų, tiek 2004-2008 metų Seime
kairieji sugebėjo išlaikyti savo politinį potencialą. Turėdami bendros
politinės patirties su NS, LSDP sudarė koaliciją 2004 metais. Tai,
matyt, yra prielaida, ilgainiui lėmusi NS suartėjimą su kairiosiomis
pažiūromis ir tradicine LSDP partija (kai kurie NS nariai perbėgo į
LSDP ją papildydami). Deja, socialdemokratai per pastaruosius
aštuonerius metus nesugebėjo praplėsti savo elektorato, o tik dar
labiau jį susiaurino dėl nesėkmingos politikos, kurią vykdė būdami
valdžioje.

Koks bus tolimesnis šių partijų likimas? Viena vertus,
LSDP neabejotinai turėtų imti pavyzdį iš TS-LKD – reikia plėstis. Be
abejo, plėstis yra kur. Pirmiausia po šių rinkimų atsiras partijų,
kurios turės vos keletą vietų Seime, jei išvis turės. Tad LSDP privalo
visas bent kiek „kairuoliškesnes“ partijas patraukti į savo pusę. Jie
sėkmingai pavertė Naująją Sąjungą nuosaikesne partija; po šių rinkimų,
NS politinis vaidmuo bus vos visiškai blankus, taigi atsiranda puikus
šansas šią partiją akumuliuoti. Tas pat pasakytina apie valstiečius
liaudininkus. Nors ši partija turi žinomų veidų (Navickas, Prunskienė,
Vaitiekūnas), patraukus šias asmenybes į savo pusę, paskui jas sektų ir
visa partija.

Panašus požiūrio turėtų laikytis TS-LKD.
Sveikintina, kad jie turi dominuojančią poziciją tarp dešiniųjų
partijų. Bet čia nereikėtų sustoti. Sekantis būtinas žingsnis - plėtra
į centro dešinę. LRLS ir LiCS yra vieni iš galimų taikinių. Sąlyga,
kurią išdėsčiau apie valstiečius liaudininkus, tinka ir LiCS partijai.
Liberalcentristai netolimoje ateityje neturės lemiamos įtakos
politiniame ringe, tad bus priversti ieškoti stipresnių globėjų, kurie
galėtų padėti išsilaikyti. Šios partijos asmenybės neturi pakankamo
autoriteto išlaikyti partiją stiprią, tai įrodo ir rinkimų rezultatai.
Logiška, kad jie arba išnyks, arba asimiliuosis.

Populizmo dominavimas, o gal - populizmo pabaiga?

Šiuo
metu, kol dar nėra aiškūs galutiniai vienmandačių rezultatai, kurie
paaiškės antrajame ture, dominuojančią poziciją Lietuvos Seime užimtų
populistai – „darbiečiai“, „tvarkiečiai“, „šoumenai“. Tai tarsi turėtų
pabrėžti rimtą ideologinę skirties kairė-dešinė krizę, bet tai tik
skuboto mąstymo išvada. Kodėl? Panagrinėkime 2000 bei 2004 metų
rinkimus.

Galime teigti, kad 2000 metų rinkimuose dalyvavo dvi
populistinės partijos: Lietuvos liberalų sąjunga (LLS) ir Naujoji
sąjunga(NS). Pirmoji Seime gavo 33 kėdes, o antroji - 29. Dar po
ketverių metų vykusiuose rinkimuose atsirado nauja politinė jėga –
Darbo partija, o LLS suskilo į keletą partijų, tarp kurių tiesioginė ir
didžiausia jos įpėdinė – “Tvarka ir Teisingumas”. „Darbiečiai“ gavo
daugiausiai balsų ir sudarė 39 politikus jungiančią frakciją, tuo tarpu
“Tvarkos ir Teisingumo” įtaka gerokai sumažėjo – jų Seime beliko 11
(tiek pat kėdžių, beje, gavo ir Naujoji Sąjunga, nors tuo laikotarpiu
jos jau nebepriskirčiau prie populistų, kadangi jie ideologiškai
suartėjo su socdemais). Šiandieninis vaizdas - dar labiau pasikeitęs.
„Darbiečių“ kardinaliai sumažėjo, „tvarkiečių“ išliko maždaug tiek pat,
tuo tarpu Tautos prisikėlimo partija gavo solidžią paramą iš rinkėjų ir
įsitvirtino populistinių partijų lyderės pozicijoje. Ką tai reiškia?

Pirmiausia
tai, kad populistinių partijų populiarumas išliko beveik nepakitęs.
Populistai išliko ir, ko gero, išliks įtakingi politinėje plotmėje dar
ilgą laiką. O jų naudojamas populiarumo išlaikymo mechanizmas yra iš
tiesų vertas dėmesio. Partijos skaidosi, vidine kiekybine išraiška jos
mažėja, bet išoriškai jų skaičius lieka nepakitęs. T.y.: 2000 metais
populistinių partijų buvo dvi ir jos Seime turėjo 61 balsą, 2004 metais
populistinių partijų jau trys ir jos išlaiko tiek pat balsų, o šiemet
tos partijos keturios, iš kurių viena nepatenka į Seimą, o kitos dvi
vis tiek išlaiko panašų skaičių „seimūnų“.

Summa Summarum

Vienintelis
kelias populistinei politinei bendruomenei išlaikyti savo įtaką –
atsinaujinti, o tai reiškia priimti į savo tarpą naują populistinę
partiją. Populizmas vadovaujasi „šios akimirkos“ skambiausiu šūkiu, o
„po šios akimirkos“ ateina nauja, kuriai jau netinka ankstesnysis
šūkis, tad arba partija priversta tiesiog išnykti, arba užleisti savo
pozicijas kitai panašaus pobūdžio jėgai. Partijų daugėja, senųjų įtaka
gerokai sumenksta ar apskritai nunyksta, mat jos užleidžia turėtas
pozicijas naujosioms jėgoms. Savo ruožtu šios atlieka tą patį procesą
kaip ir ankstesniosios. Šiuos mano teiginius geriausiai iliustruoja
tai, jog LLS visiškai susiskaidė, populizmo karūną perdavė Darbo
partijai, kuri per šiuos rinkimus liko „nuvainikuota“ Tautos
Prisikėlimo partijos.

Kaip atrodytų toks procesas ilgalaikėje
perspektyvoje? Svarstydamas šį klausimą savo pamąstymus pagrįsiu
populizmo bangavimo modeliu, kurį ką tik pateikiau. Tad jei dvi
tradicinės partijos nesugebės perimti stabiliai dominuojančių pozicijų
kairės-dešinės skirtyje, mūsų šalies politinė arena bus priversta
gyventi „ant tokių populizmo bangavimų“ dar ilgą laiką. Bet jei šios
partijos visgi sugebės įsitvirtinti ir praryti smulkesnes tradicines
partijas, tokiu atveju joms bus nesunku akumuliuoti, sunaikinti ir
pašalinti vieną po kitos mažėjančias, bet išoriniu skaičiumi
didėjančias populistines partijas.

Vilius


Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras